Švietimo naujienos

2016-02-09

V.Jokubauskas: „Pradėti kiekvienam reikėtų nuo savęs...“

Praėjusį penktadienį Skuodo informacijos centre rajono mokyklų istorijos ir geografijos mokytojai susitiko su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoju, kraštiečiu dr. Vytautu Jokubausku.

Numatomi ne keli ilgalaikės veiklos etapai, o edukacijai su gimtojo krašto mokyklų mokytojais ir mokiniais susitikimams mokslininką paskatino įgyta patirtis, suburta kolegų mokslininkų komanda, tačiau pagrindinė priežastis – geopolitinė situacija. „Mūsų žodžio“ klausimą, ką mūsų visuomenėje, ypač jaunajai kartai, pravartu pasakyti kalbant pilietiškumo tema, garbus kraštietis mielai pasidalijo.

- Pirmiausia, valstybė nėra tas pat kas vyriausybė, Seimas, savivaldybės ar seniūnai. Valstybė esame visi mes: šeima, kaimynai ir kt. Branginti ją turime kaip savo gyvybę, turtą, draugus ir artimuosius. Antra, kalbant apie sąsajas su tarpukariu, pasikeitus politinei sistemai, visą, ką esame sukūrę, gerovę, gerbūvį, galime prarasti. Ir naivu tikėtis, kad atėjus kažkokiai kitai santvarkai, pakeitus Lietuvoje politinį režimą, ją okupavus, kad visi išliksime ten, kur esame. Tik kelsime kitas vėliavas ir kitus himnus trauksime.1940 metų Lietuvos politinis elitas irgi manė, kad bus galima susitarti su sovietais. Bet tai buvo didžiulė klaida. Patys pirmieji, kurie buvo sušaudyti, tai ir buvo taip maniusieji vyriausybės nariai. Todėl ir manau, jog svarbiausia žinia, kurią turime visiems, ir jauniems, ir vyresniems, ir brandesniems sakyti, atėjęs okupantas gali visiškai nenorėti su mumis kolaboruoti. T.y. mūsų noras prisitaikyti prie naujos sistemos gali būti visiškai atmestas. Vadinasi, tie, kas dabar turi viską, susikūrę savo gerovę, praradus valstybę, to visko gali netekti. Kaip jau yra ne kartą buvę.

- Ir užlipti ant to paties grėblio?

- Taip. Svarbiausia, branginti tai, ką mes savo šalyje turime. Ir tik mes patys galime keisti, nuspręsti, kokia ta valstybė turi būti, kokia kryptimi turi eiti visuomenė, o ne kažkur sėdintys politikos technologai. Tam, kad būtume savo valstybės formuotojai, turime būti tikrais jos šeimininkais.

- O galbūt įvardintumėte įrankius, kaip tai atlikti veiksmingiau?

- Edukacija, edukacija ir dar kartą edukacija. Palyginimui Šventraščio Mozė, kuris žydus po dykumą vedžiojo 40 metų, kad išmirtų vergų karta. Vergas negali gyventi laisvai, todėl ir mūsų didysis sąjungininkas – laikas. Kol 1940 metais politiniame elite buvo žmonės, gimusieji dar carinės Rusijos imperijos laikais, jų svarstymas buvo toks: gyvenom prie ruso 120 metų, kažkaip pavyko. Tad ir lyginant grėsmes iš Vokietijos ir sovietų pusės, žvilgsnis kreiptas į pastaruosius, gal gi pavyks susitarti. Neįvertinta, kad rusai jau buvo tapę kitais, raudonaisiais. Taigi, įvertinant šiandieną ir daugybę kintančių dalykų, galima daryti išvadą tą pačią: ateitų jau kiti, su kuriais, vargu ar pavyktų sutarti. Kuo daugiau praeis laiko nuo 1990 metų kovo 11 –osios, tuo daugiau visuomenėje bus žmonių, kurie net negali įsivaizduoti, kad mūsuose galėtų būti kaip kitaip. Tie, kurie dar prisimena kaip buvo kitaip – abejojantys, svarstantys gal geriau vengti ginkluotų konfliktų, žūčių, griovimų. Mūsų sąjungininkas – laikas ir švietimas. Momentas kaip meldžiantis bažnyčioje, kai linkima vieni kitiems ramybės, kurio neturėtume pamiršti. Dirbame ar pramogaujame, jį visuomet turime turėti galvoje. Net gatvę šluojantis žmogus turi X dieną tai pasakydamas. Juk laikas nuo laiko visi einame savo nuomonės pasakyti į referendumą dėl valstybės nepriklausomybės. T.y. į rinkimus. Kiekvieni Prezidento ar Seimo rinkimai – vis tas pats referendumas dėl nepriklausomybės. Ar net Konstitucijos. Nes mes einame ir tai patvirtiname. Ir mes patys galim išsirinkti tokią valdžią, kuri Lietuvos valstybės vairą kreips mums norima linkme. Tai ir darome jau daugiau kaip 25 metus.

- Turime nuolat būti budrūs, neužmirštantys, kad yra ir kiti scenarijai...

- Svarbiausia, jog netikėti scenarijai ir užklumpa netikėtai. Sunku net įsivaizduoti, kiek pasaulio istorijoje yra kilę tokių konfliktų, krizių. Ir visa tai žmonėms buvo netikėta. Net jei scenarijus ir tikėtinas, o jam rengiamasi, galima jį įveikti sėkmingiau. Ta pati, jau 1939-1940 paminėta situacija. Suomija paskelbė mobilizaciją, jie rengėsi vienaip ar kitaip išlikti. Ir bent jau tai nebuvo staigmena, šešias savaites tam ruošėsi, kvietė rezervistus, buvo įtvirtinami pasieniai ir kt. Visuomenė žinojo, kas gali jų laukti. Jeigu užklumpa staigmena, tikimybė būti netinkamai pasirengusiam – mažesnė. Ir jei priešas mato, kad yra tam tikra parengtis, jisai irgi svarsto. Todėl nereikėtų būti užkluptiems kaip kelininkams, kurie visada teisinasi, jog sniegas užklupo netikėtai, nors jau ir gruodžio mėnuo.

- Vilties grūdą reikia auginti, brandinti...

- Ir visada apie tai prisiminti, sau kartoti. Lietuva neturi tapti militarizmo šalimi, kad gyventume vien militarizmo dvasioje. Tai jau būtų pertekliniai dalykai. Taip gyvena Šiaurės Korėja. Bet nuolat mintyje turi likti mūsų požiūris. Lietuva nėra vien vaikystės šalis su pigiais stomatologais ateičiai, kur galima užgimti, užaugti, įgyti vidurinį išsilavinimą ir važiuoti kažkur kitur, nes čia nėra nieko gero. Galima keikti konkrečius asmenis – Kubilių, Grybauskaitę ar Butkevičių, bet nevalia sakyti, jog Lietuva – blogai. Galiausiai burnoti, bet nieko nedaryti, nėra išeitis. Pradėti reikėtų kiekvienam nuo savęs: savo žodžių, minčių, nusiteikimo, nes Lietuva – mums vienintelė.

Kalbėjosi Laima SENDRAUSKIENĖ