Skuodo miestas. Gali pasigirti tuo, jog turi patį seniausią šalyje istorijos paminklą – Mūro kryžių, taip pat savąją „jūrą“ – Bartuvos upės užtvanką, prie kurios veikia hidroelektrinė. Miestas turi dvi bažnyčias – katalikų ir liuteronų, muziejų, meno mokyklą, kultūros centre nuo 1995 metų veikiantį Žemaičių teatrą, kuriame visi spektakliai vaidinami tik žemaitiškai, kitus garsius meno saviveiklos kolektyvus – mišrų chorą „Apuolė“, liaudiškos muzikos kapelą „Bartuva“, folkloro ansamblį „Vereta“. Mieste daugelį metu per Žolinę rengiama įspūdinga „Gėlių fiesta“, kurios metu kasmet apdovanojama po dešimt pavyzdingiausių miesto sodybų šeimininkų. Skuodą drąsiai galima vadinti vienu pavyzdingiausiai tvarkomu miestu ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje.
Skuodo vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253 m. kaip Kuršo teritorijos dalis. 1259 m. kunigaikščio Algmino vadovaujama žemaičių kariuomenė prie Skuodo sumušė Livonijos ordino kariuomenę, žuvo 33 riteriai, daug eilinių karių. Skuodo reikšmė pradėjo didėti tuomet, kai 1523-1529 m. buvo nustatyta tikslesnė Kuršo ir Žemaičių riba, kai jis tapo pasienio miestu ir nuosavybės teisėmis atiteko didikams Chodkevičiams.
Lietuvos kariuomenės reikalams Livonijos kare Jonas Jeronimas Chodkevičius išleido nemažai savo lėšų. Joms padengti 1565 m. iš Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto gavo leidimą valdyti Žemaičių seniūnijos valstybinius Grūstės, Gintališkės ir Viešvienų valsčius. Visas šias valdas po trejų metų už nuopelnus valstybei Žygimantas Augustas dovanojo jam amžinam naudojimui. Tokiu būdu 1568 m. rugpjūčio 8 d. jam atiteko Skuodo miestelis, įsikūręs kairiajame Bartuvos krante. J. Chodkevičiaus rūpesčiu 1572 m. Skuodui išrūpintos Magdeburgo (savivaldos) teisės. Tais pačiais metais dešiniajame Bartuvos krante jis pradėjo kurti naują miestą, kurį pavadino savo vardu – Johanesbergu. Jo centre buvo suplanuota stačiakampė aikštė, kurios viduryje vėliau pastatyti rotušė, prekybos pastatai. Vyskupas Jurgis Tiškevičius (vyskupavo 1633-1649) Skuodą paskelbė dekanato centru. Skuodo naujamiestyje susikirto svarbūs prekybos keliai, jungę Livoniją su Prūsija ir vakarų Žemaitiją su Liepojos ir Rygos uostais. Skuode yra buvusios sagų gamybos, odos išdirbimo, batų siuvimo įmonės. Tik Šiauliai batų gamyba lenkė Skuodą. 1915 m. atokiau nuo miesto nutiesiamas Bajorų – Priekulės (Latvija) geležinkelis. Skuodas – pasienio, amatų ir prekybos miestas.
Ant stalo ištiestame ar ant sienos pakabintame šalies administraciniame žemėlapyje Lietuva prasideda nuo Skuodo. Numeruotame žemėlapyje prie Skuodo rašomas vienetas.Visais amžiais iš Skuodo į Rygą buvo arčiau (per 200 km), nei iki Vilniaus (per 360 km.) ar Kauno (per 260 km). Skuodas iš visų Lietuvos Respublikos rajonų centrų yra arčiausiai valstybinės sienos su kita šalimi (su Latvija) – tik 3 km. Atstumai iki artimiausių miestų – rajonų centrų: iki Mažeikių 53 km, iki Plungės 54 km, iki Kretingos 52 km, iki Liepojos 50-60 km. Iki Palangos 63 km, o iki Baltijos jūros (stačiu kampu) apie 40 km. Iki apskrities centro Klaipėdos 73 km. Ne sausros metu iš Mosėdžio ir Skuodo Bartuvos upe galima valtimis nuplaukti į Liepojos ežerą, į Liepoją.
Skuodo rajono kraštovaizdį paįvairina Kernų, Puodkalių, Skuodo, Gurstiškės bei Kubiliškės tvenkiniai. Šalia Luknių kaimo, garsiojo Skuodo mūšio, vykusio 1259 metais ir pasibaigusio kryžiuočiu sutriuškinimu, vieta, pažymėta karžygius vaizduojančiomis medžio skulptūromis specialiai įrengtame parkelyje. Užluobės kaime, Luobos upės kairiajame krante, nuo tarpukario laikų tebeveikia koplytėlė Lurdas, prie kurios gegužės mėnesį tikintieji renkasi giedoti „majavų“. Skuodo miškuose verta apsilankyti grybautojams, piliakalnių lankytojų laukia Puodkalių ir Kubiliškės piliakalniai.
Apie Skuodą iš arčiau
Šauklių geologinis draustinis, kurio plotas 162 ha. Jame saugomas landšaftas su gausybe riedulių, kuriuos ledynai prieš 12-13 tūkstančių metų atnešė iš Švedijos, Vakarų Suomijos, Baltijos dugno uolienų klodų. Netoli Barstyčių guli didžiausias Lietuvos riedulys, atneštas ledynų iš Suomijos pietvakarių prieš 13-14 tūkstančių metų. Jis susidaręs iš stambiagrūdžio granito, jo ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m, svoris – apie 680 t. 1968 m. šis riedulys paskelbtas geologiniu paminklu. Vaclovo Into unikalių riedulių muziejus Mosėdyje, įkurtas 1979 m. vasario 26 d., vėliau pavadintas įkūrėjo vardu. Muziejaus lauko ekspozicijoje priskaičiuojama per 5000 riedulių, suvežtų iš Mosėdžio ir platesnių apylinkių laukų. Slenkančių ledynų išbarstyti akmenys, buvę artojo kliuviniu, gadinę žemės dirbimo padargus, tapo muziejaus eksponatais, Mosėdžio pasididžiavimu. Aštuoni kilometrai į pietryčius nuo Skuodo yra Apuolės landšaftinis ir istorinis draustinis. Plotas 40 ha. Jame saugomas Vakarų Kuršo vaizdingas kalvų kompleksas, Apuolės piliakalnis, seniausios Lietuvoje gyvenvietės, istoriniuose šaltiniuose paminėtos 853 m., ir senkapio liekanos. Apuolės piliakalniu naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII a. Jis priklausė kuršiams, kurie ant jo buvo pastatę medinę pilį, iškasę gilų šulinį. Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas" (IX a.) minima, jog Apuolės gyventojai sėkmingai atrėmė danų antpuolį. 853 m. Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis užpuolė Apuolės gyvenvietę ir pilį. Po aštuonių dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir pripažino Švedijos valdžią. Rimberto teigimu, Apuolės gynėjai švedams sumokėjo didžiulę išpirką; atidavė ne tik anksčiau iš danų paimtus ginklus bei auksą, bet dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną pilyje buvusį žmogų. Kuršiai, nesudarę valstybės, 1229-1231 buvo priversti pripažinti kalavijuočių, 1267 – Livonijos ordino valdžią. Galutinai pavergti 1267 m. XV – XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai – su latviais. Neoficialiai Apuolė vadinama lietuviškosios ir latviškosios kuršių žemės sostine. 1928 ir 1931-32 m. Apuolės piliavietėje buvo atliekami kasinėjimai. Juose dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Švedijos archeologai. Radiniai laikomi Kauno istorijos muziejuje.
Skuodą puslankiu supa Užluobės, Puodkalių, Kubiliškės piliakalniai. Puodkalių piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių Latvijos pasienyje. Prie kai kurių piliakalnių, gynybiškai įtvirtintų gyvenviečių, buvusių medinių pilių kūrėsi dvarai, o prie jų - miestai, gyvenvietės (Skuodas, Mosėdis ir kt.). Lenkimų seniūnijoje, Kalvių kaime, Šventosios kairiajame krante yra piliakalnis. Ties juo, tik atokiau nuo dešiniojo upės kranto esančioje sodyboje 1793 m. gimė ir augo būsimasis lietuvių istorikas ir švietėjas Simonas Daukantas.