Istoriniai duomenys. Mosėdis (Skuodo raj.) įsikūręs apie 10 km. į šiaurę nuo Salantų. Per miestelį teka upė Bartuva. Nuo 19 a. Antros pusės iki 1950 m.- valsčiaus centras.
Istoriniuose šaltiniuose veitovė paminėta 1253 m. iki 15 a. Mosėdžio apylinkės buvo retai apgyvendintos. Plečiantis kolonizacijai, miškingose šiaurės žemaitijos Vietovėse kūrėsi kaimai, daugėjo gyventojų. 1551 m. Žemaičių vyskupas V. Viežbickis Mosėdyje pastatė pirmąją bažnyčią, kuriai žemes užrašė K. Bilevičius. Mosėdžio dvaras įkurtas 16 a. ir miestelis besikuriantis prie jo buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Per švedų antplūdį 1659 – 1660 m. Mosėdis ir jo apylinkės buvo nusiaubtos, išžudyta nemaža gyventojų. 1703 m. balandžio 25 d. vyskupo J.J. Krišpino – Kiršenšteino rūpesčiu miesteliui buvo suteikta ketvirtadienio turgaus privilegija. Vyskupas J. Lopacinskis 1769 m. kovo 22 d. be jau veikiančio ketvirtadienio turgaus išsirūpino ir 3-jų prekymečių į metus privilegiją. Miestelis sparčiai plėtėsi. 1780 m. pradėta statyti nauja bažnyčia. Mūrinės šv. Mykolo Arkangelo maldos namų statyba buvo baigta 1783 m. Prie bažnyčios veikė altarija. 1841 m. Mosėdyje gyveno 4 kunigai, bažnyčiai priklausė 22 valakai žemės, miestelyje buvo 709 gyventojai, o parapijai priklausė 5 027 tikintieji.
1831 m. nacionaliniame išsivaduojamame sukilime aktyviai dalyvavo apylinkių dvarininkai ir vyskupo valstiečiai. Nuslopinus sukilimą, rusai dvarą nacionalizavo. Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo buvo uždrausta lietuvių kalba, surusinta mokykla. 1895 – 1898 m. Mosėdžio bažnyčioje vikaru pradėjo dirbti kunigas rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas. Mokykloje jis dėstė tikybą. Lietuvybę ugdė ir knygnešiai, slapta gabenę draudžiamą lietuvišką literatūrą. Gyvendamas Mosėdyje J. Tumas – Vaižgantas įsteigė ir slapta redagavo „ Tėvynės sargą", įkūrė Blaivybės draugijos skyrių. Jo lietuvybės išsaugijimo idėjas toliau tęsė atkeltas į bažnyčią kunigas rašytojas Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Atanazas. 1908 m. balandžio 15 d. buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. 1909 m. Mosėdyje buvo bažnytinis choras, knygynėlis. 1928 m. Mosėdžio parapijai priklausė 6 611 tikinčiųjų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Mosėdis liko valsčiaus centru. Veikė valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, kooperatyvas, elektrinė, keliolika parduotuvių, amato dirbtuvių ir kt.
II – o pasaulinio karo metais naciai išžudė žydus, bolševikai deportavo nemaža mosėdiškių. Pokario metais apylinkėse vyko rezistencinės kovos. 1962 m. kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė miestelio centras. Mosėdis po truputį atsistatė.
Visoje Lietuvoje yra garsus Mosėdžio akmenų muziejus, kurį įkūrė gydytojas V. Intas daugiau, kaip 30 metų jis rinko akmenis, kurių gamta nepašykštėjo šioms apylinkėms. Pradžioje V. Intas akmenimis išpuošė savo sodybą, įrengė tarp akmenų tvenkinėlius su įvairia augmenija. Po to buvo pradėtas kurti akmenų muziejus prie Bartuvos upės. Ekspozicijoje po atviru dangumi galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas uolienų atmainas. 1979 m. atidarytame muziejuje surinkta apie 5 000 įvairiausiu riedulių. Noras rinkti įvairiausius įdomius akmenis iš Mosėdžio paplito po visą Lietuvą.
Mosėdis istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos atstovais buvo nutarta pavaizduoti lokį nešantį akmenį. Tie patys simboliai naudojami ir akmenų muziejaus ženkle. Muziejus neprieštaravo, kad jie būtų pavaizduoti Mosėdžio herbe.
Lokys jau priešistoriniais laikais atliko svarbų vaidmenį kulto apeigose. Šiaurės tautų kultūrose lokys garbinamas, kaip jėgos, vyriškos drąsos simbolis. Kai kuriose šalyse lokys yra mėnulio ir prisikėlimo emblema, matyt, dėl savo žiemos miego.
Simbolių kalboje akmuo dėl savo kietumo ir nekintamumo dažnai siejamas su amžina Dievo galia. Jais dažnai žymimos šventos vietos. Akmenys – antkapiniai paminklai reiškė mirusiojo apsaugą nuo priešiškų galių.
Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą ir meilę.
Auksinė spalva simbolizuoja kilnumą, dorą ir protingumą.
Dailininkas Saulius Bajorinas parengė Mosėdžio herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2002 m. liepos 11 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 271).
Herbo aprašymas. Raudoname lauke vaizduojamas auksinis lokys priekinėse letenose nešantis juodą akmenį.
