Mosėdžio pilkapiai (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 16221; senas vertybės kodas - A475; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV2052) – 200 m į vakarus nuo Bartuvos upės kairiojo kranto, 200 m į šiaurę nuo kelio Mosėdis – Daukšiai, į vakarus nuo kelio Plungė – Skuodas. Pilkapyną sudarė 8 pilkapiai, kurių sanpilose buvo akmenų. Pilkapių skersmuo buvo 7- 18 m aukštis 0,5 – 0,8 m. Pilkapiuose laidoti sudeginti mirusieji. Iš kapų rasta tik lipdytos keramikos šukės. Išlyginus pilkapių sampilas liko 200 x 100 m dydžio plotas su dviem 25 m skersmens neryškiomis kalvelėmis. Šio ploto šiaurinėje dalyje yra 5 I. Jablonskio supilti pilkapiai.
Pilkapius 1958 m. surado I. Jablonskis viename iš pilkapių iškasė 0,7 m perkasą, rado akmenų krūsnį. 1960 m. užfiksuoti 8 pilkapiai, kurių skersmuo 7–18 m, aukštis – 80 cm 1969 – 1972 m. pilkapių samilas išlygino Skuodo – Plungės plentą tiesiantys kelininkai. 1972 m. Mosėdžio kolūkis 3 pilkapius sunaikino, o kitų sampilus nuardė. Jų vietoje I. Jablonskis rado lipdytos keramikos ir degintinių kaulų. Padedant gydytojui Vaclovui Intui pilkapyno ardymas buvo sustabdytas, o 1973 m. Kretingos kraštotitiros muziejus atliko tyrimus (vadovas I. Jablonskis). 1986 m. du atpiltus pilkapius apardė per pilkapio teritoriją pratiestas telefono kabelis.
1973 m. ištirtas 120 m² plotas, kuriame aptikti 6 degintiniai žmonių kapai, surinkta lipdytų puodų šukių lygiu bei brūkšniuotu paviršiumi. Nustatyta, kad pilkapių pagrindai ir tarpai tarp pilkapių buvo išgrįsti akmenimis, o sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti ant grindinio arba po juo iškastose duobelėse, suberiant juos į krūveles arba lipdytas urnas. Kapas aplinkui buvo apdedamas gulsčiais arba statmenais akmenimis, o virš jo sukraunamas akmenų sampilas.
Ištirti kapai datuojami Mosėdžio pilkapiai (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 16221; senas vertybės kodas - A475; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV2052) – 200 m į vakarus nuo Bartuvos upės kairiojo kranto, 200 m į šiaurę nuo kelio Mosėdis – Daukšiai, į vakarus nuo kelio Plungė – Skuodas. Pilkapyną sudarė 8 pilkapiai, kurių sanpilose buvo akmenų. Pilkapių skersmuo buvo 7- 18 m aukštis 0,5 – 0,8 m. Pilkapiuose laidoti sudeginti mirusieji. Iš kapų rasta tik lipdytos keramikos šukės. Išlyginus pilkapių sampilas liko 200 x 100 m dydžio plotas su dviem 25 m skersmens neryškiomis kalvelėmis. Šio ploto šiaurinėje dalyje yra 5 I. Jablonskio supilti pilkapiai.
Pilkapius 1958 m. surado I. Jablonskis viename iš pilkapių iškasė 0,7 m perkasą, rado akmenų krūsnį. 1960 m. užfiksuoti 8 pilkapiai, kurių skersmuo 7–18 m, aukštis – 80 cm 1969 – 1972 m. pilkapių samilas išlygino Skuodo – Plungės plentą tiesiantys kelininkai. 1972 m. Mosėdžio kolūkis 3 pilkapius sunaikino, o kitų sampilus nuardė. Jų vietoje I. Jablonskis rado lipdytos keramikos ir degintinių kaulų. Padedant gydytojui Vaclovui Intui pilkapyno ardymas buvo sustabdytas, o 1973 m. Kretingos kraštotyros muziejus atliko tyrimus (vadovas I. Jablonskis). 1986 m. du atpiltus pilkapius apardė per pilkapio teritoriją pratiestas telefono kabelis.
1973 m. ištirtas 120 m² plotas, kuriame aptikti 6 degintiniai žmonių kapai, surinkta lipdytų puodų šukių lygiu bei brūkšniuotu paviršiumi. Nustatyta, kad pilkapių pagrindai ir tarpai tarp pilkapių buvo išgrįsti akmenimis, o sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti ant grindinio arba po juo iškastose duobelėse, suberiant juos į krūveles arba lipdytas urnas. Kapas aplinkui buvo apdedamas gulsčiais arba statmenais akmenimis, o virš jo sukraunamas akmenų sampilas.
Ištirti kapai datuojami V–IV a. prieš m. e. Suardytoje dalyje rasta I tūkstantmečio pr. m. e. degintinių kapų liekanų.
Po tyrimų penki pilkapiai rekonstruoti.
1988 m. pilkapiai paskelbti vietinės reikšmės archeologijos paminklu, 1997 m. įrašyti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažinti valstybės saugoma kultūros vertybe.–IV a. prieš m. e. Suardytoje dalyje rasta I tūkstanmečio pr. m. e. degintinių kapų liekanų. Po tyrimų penki pilkapiai rekonstruoti.
1988 m. pilkapiai paskelbti vietinės reikšmės archeologijos paminklu, 1997 m. įrašyti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažinti valstybės saugoma kultūros vertybe.
Pasakojama, jog akmenų krūveles dar baudžiavos laikais sukrovė valstiečiai dvaro šienui džiovinti.
Atsiliepimai