Šilalės kūlis

Šilalės kūlis - tai 5 pagal dydį akmuo Lietuvoje. Šio riedulio ilgis siekia net 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus, tarytum byra dideliais gabalais. Šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi" granitu. „Rapa" suomiškai reiškia „supuvęs, sutrešęs", o „kivi" – „akmuo". Granitą sudaro labai dideli (iki 5-8 cm.), vietomis neįprastai suapvalinti, įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai" sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Taip vadinama „rapakivi' struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas.

      Dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo – tai pagoniškos šventyklos palikimas.

      Aukuro akmuo : Šis respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, mitologinė vieta iš balų iškilusioje salelėje, buvo išaiškintas 1959 m. Jis 1,1 m. skersmens ir 80 cm. aukščio. Viršuje – 33 cm. skersmens ir 10 cm. gylio įdubimas - duobutė. Viršutinė 40 cm. aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Archeologai nustatė, kad čia buvo pagonių apeigų vieta. Į ją būdavo galima patekti kūlgrinda iš vakarų pusės. Seniau aplink šį akmenį augo šventoji giraitė.

      1970 m., vykstant melioracijos darbams, buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai teritorijoje apie dubenėtąjį akmenį ir šalia esantį penktąjį pagal dydį Lietuvoje Šilalės akmenį. Netoli dubenėtojo akmens surastas židinys, kurį sudaro 1,5 m. skersmens ir 0,5 m. gylio duobė. Jos dugno pakraštys apjuostas 10 – 15 cm. dydžio akmenų vainiku. Ištyrinėjus akmenis nustatyta, kad šiauriniame židinio krašte ant iš akmenų sukrauto postamento, yra stovėjęs pats aukuras – akmuo su dubeniu. Šis akmuo vėliau pastatytas į savo senąją vietą – taip atstatytas pagonybės laikų šventvietės pilnas vaizdas. Duobėje - židinyje aptikta degėsių liekanų, sakų ir su pelenais susilydžiusio gintaro. Pagal liekanas nustatyta, kad židinyje buvo kūrenta ne vieną kartą. Iš to padaryta išvada, kad židinys pagonybės laikais buvo kūrenamas nuolat.

      Vėliau židinio kurį laiką niekas nenaudojo ir jis pamažu apaugo. Vėliau židinyje vėl buvo uždegama ugnis, bet nebebuvo kūrenama nuolatos. Šis akmuo laikomas vienu iš vėliausiai įruoštų senosios lietuvių tikybos aukurų.

      ISTORIJA: Šilalės kūlis vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – „akmuo"). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus. Riedulys guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės.

Šalia kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Joje ugnis kūrenta iki XV - XVIII a., o gal net ir iki XIX amžiaus. Į šią buvusią vietovę buvo galima patekti iš vakarų pusės padarytu akmeniniu taku – kūlgrinda.

Šiandien Šilalės kūlis, aukuro akmuo ir akmuo su dubeniu - gamtos ir archeologijos paminklai.
Virtualų turą galite rasti čia