Barokinė Mosėdžio bažnyčia – viena iš gražiausių šiame krašte. Balta, didinga ji atrodo taip, lyg čia stovėtų nuo neatmenamų laikų. O iškilo ji (užbaigta statyti) tik 1783 m. Ši bažnyčia Mosėdyje jau trečioji. Kaip rašo L Šarkauskas, iki 1544 m. arti bažnyčių nebuvo, todėl mosėdiškiai katalikai, norėdami pasimelsti bažnyčioje, turėdavo vykti į Alsėdžius, Joniškį ar Jurbarką.
Bažnyčia ir šventoriaus vartai – architektūros paminklas. Joje yra 7 dailės paminklai. 6 iš jų pačioje bažnyčioje, 1 – šventoriuje. Mosėdžio šventoriaus vartai statyti XVIII a. antroje pusėje, yra trijų dalių, su segmentinių arkų angomis. Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, dvibokštė. Įrengti 4 altoriai. Šventoriaus tvora aukšta, akmenų mūro. Bažnyčioje yra 1729 m. Karaliaučiuje įlietas varpas.
Pirmąją medinę bažnytėlę Mosėdyje 1544 m. pastatė pats Žemaičių (Medininkų-Varnių) vyskupas Vaclovas Viežbiskis. Anot L. Šarkausko, „Žemaičių vyskupystėje” M. Valančius neteisingai nurodo, kad Mosėdžio parapija ir bažnyčia įsteigta 1551 m. Ši klaida įsivėlė dėl to, kad M. Valančius, rašydamas minėtą knygelę, nepasinaudojo vadinamuoju „Babinovskio kodeksu”, kurį Varniuose sudarė vyskupijos notaras Motiejus Babinovskis. (Šį kodeksą kur kas vėliau Vilniaus universiteto mokslo bibliotekos rankraščių skyriuje surado istorikas J. Matusas.) Kodekse nurodoma, kad pirmasis besisteigiančios Mosėdžio bažnyčios fundatorius buvo Užvenčio tijūnas (tėvūnas) Kasparas Bilevičius, dovanojęs jai 33 dešimtines žemės. Na, o kurį laiką Mosėdyje gyvenęs ir vikaravęs Tumas Vaižgantas „Tėvynės sarge” yra paskelbęs duomenis, kad ką tik įsikūrusi Mosėdžio parapija apėmė didelį Žemaitijos plotą: jos ribos siekusios Jurbarką, Jūrą ir Joniškį.
Pirmoji Mosėdžio bažnytėlė, kaip rašo L. Šarkauskas, stovėjo ant dešinio Bartuvos upės kranto, prie kelio, kuris dabar veda į Šates. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Dar iki 1974 m. šią vietą tikintieji labai brangino. Čia stovėjo kryžius, koplytėlė, anksčiau per atlaidus iki šios vietos ateidavo ir Dievo kūno procesijos. Vėliau čia buvo paskirtas sklypas naujai statybai ir greitai iškilo mosėdiškių Budų sodybos pastatai. Tebestovi jie čia iki šiol.
Pastačius pirmąją Šv. Kotrynos Mosėdžio bažnytėlę, klebonija įsikūrė kairiajame Bartuvos upės krante, ten, kur dabar stovi vidurinė mokykla. Kleboniją ir bažnyčią jungė per Bartuvą pastatytas tiltas.
Mosėdis ilgą laiką priklausė Varnių vyskupų dvarui, o Mosėdžio bažnyčios klebonas buvo kartu ir vyskupo dvaro administratoriaus įgaliotinis. Jis privalėdavo iš kaimų gyventojų surinkti mokestį „činčą” ir kartu su parapijos žemės pajamomis perduoti vyskupo iždui. Činčas nelabai vargindavo vietinius žmones, nes jie gyveno gana pasiturinčiai.
Kiek ilgai tarnavo ši pirmoji bažnytėlė, nežinoma. Kai ji ėmė smukti į žemę, Mosėdžio gyvenvietė jau buvo gerokai išaugusi, todėl naująją nutarta statyti gerokai erdvesnę ir jau kitoje vietoje – miestelio centre, ant kalniuko, šalia senųjų kelių, vedančių į Skuodą, Šates ir Salantus, sankryžos (dabar toje vietoje įrengtas baseinėlis, stovi keli dideli akmenys, priešais – parduotuvė). Sunykus šiai bažnytėlei, jos vietoje buvo pastatytas kryžius, kuris čia stovėjo apie du šimtus metų (nupjautas 1948 m.). Ši bažnyčia taip pat buvo medinė, pailga, kryžiaus formos. Vadinosi ne Šv. Kotrynos, o Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Kokiais konkrečiais metais pastatyta antroji Mosėdžio bažnyčia, duomenų nerandama. Nežinoma, kur tada buvo ir klebonija: senojoje vietoje ar kur nors atokiau. Tuo laiku Mosėdžio bažnyčia, valsčius, miestelis ir parapija taip pat priklausė Varnių vyskupų dvarui ir tik vyskupo Geišos Elaševičiaus vyskupavimo laikais (1630-1633) kapitulos kanauninkai Mosėdį iš vyskupo buvo išvilioję ir iškeitę į Lokšičius, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius 1633 m. Mosėdį susigrąžino vyskupo dvarui). Mosėdžio bažnyčia nebuvo uždaryta ir protestantizmo laikais, nes parapijos teritorijoje didžiausią įtaką tais laikais turėjo katalikų bažnyčia, čia nebuvo dvarų, kuriuose gyventų uolūs protestantizmo skleidėjai.
Po to, kai iškilo antroji bažnyčia, miestelio kapinės buvo iškeltos ant aukštesnės kalvos, už 400 metrų, ten kur vėliau pastatyta trečioji, jau mūrinė, Mosėdžio bažnyčia. 1702 m. karalius Augustas II, tarpininkaujant Varnių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Krišenšteinui, leido Mosėdyje rengti turgus. Jie pradėjo vykti greta bažnyčios. Jomarkai būdavo triukšmingi, žmonių į juos susirinkdavo daug. Visa tai trukdė normaliam bažnyčios darbui. Todėl, kai antroji bažnyčia sunyko, parapijiečiai nutarė jos nebeatstatinėti, o statyti naują kitoje vietoje – buvusiose kapinėse. Šį faktą savo rašiniuose, paskelbtuose „Tėvynės sarge” yra paminėjęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – Šv. Mykolas Archangelas, pastatyta per trejus metus (1780-1783). M. Valančius apie Mosėdžio bažnyčios statybą „Žemaičių vyskupystėje” rašo: „1780 m. vyskupas Steponas Giedraitis, esant klebonu Pranciškui Virševičiui, įsteigė mūro bažnyčią”. Šie žodžiai paaiškina, kad ir tuo laiku Mosėdis dar tebebuvo vyskupo globoje. Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus.
Tai renesansinio stiliaus bažnyčia, kuri turi nemažai ir barokinio stiliaus bruožų, ypač tai ryšku viduje. Architektas nežinomas. Anot L. Šarkausko, senieji mosėdiškiai pasakoja, kad tai buvęs prancūzų architektas ir, be Mosėdžio bažnyčios, Lietuvoje pastatęs dar tris bažnyčias. Miręs jis taip pat Lietuvoje.
Žmonių kaulai, kurie buvo iškasti statant naująją bažnyčią, palaidoti po bažnyčia, kur yra erdvūs, sklautuoti rūsiai. Bažnyčios pamatai įleisti giliai į žemę, tvirti. Sienos nuo 1 m iki 1,2 m. storio, sumūrytos iš geros kokybės plytų, kurios bažnyčios statybai buvo perkamos Latvijos Priekulėje, iš Azolu muizes” dvaro, kuris yra už 40 km nuo Mosėdžio. Bažnyčios ilgis – 38 m. plotis – 20 m., aukštis nuo stogo šelmens – 21 m.
Nuo 1971 m. Mosėdžio bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Šventoriuje – devyniolika 1901 m. pastatytų erdvių „Kalvarijos kalnų” koplytėlių. Jos iš raudonų plytų. Anksčiau vietoje jų buvo medinės. Dėmesį patraukia ir Mosėdžio miestelio dabartinių kapinių koplyčia. Pastatyta ji 1845 m. Tada čia buvo įrengtas ir medinis šv. Roko altorius. Prie jo ilgą laiką Vėlinių dieną būdavo laikomos šventos Mišios. Nuošalesnėse vietose gyvenančių tikinčiųjų patogumui nuo neatmenamų laikų Mosėdžio parapijoje veikė ir dvi bažnytėlės-koplyčios. Viena iš jų – Šatraminių kaime, kur įrengtas Švč. Mergelės Marijos altorius ir vykdavo Šv. Marijos atlaidai, o antras – Erslos kaime, kur šventadieniais žmonės rinkdavosi prie Šv. Aloyzo altoriaus. Sekmadieniais į šias koplyčias laikyti pamaldų atvykdavo kunigas iš Mosėdžio. Daukšių kaime tikintieji taip pat buvo pasistatę bažnytėlę, tačiau nebespėjo jos įsirengti – darbus nutraukė prasidėjęs karas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas. Erslos ir Šatraminių koplyčios išliko.
Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.
1922 m. Mosėdžio klebono Povilo Venckavičiaus pateiktomis žiniomis, parapijoje gyveno 6408 katalikai (šios žinios derintos su 1891 m. statistiniais duomenimis). 1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. Vėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. L. Šarkausko klebonavimo laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Ši parapija buvo gana pamaldi ir nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdė 15 kunigų.
Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko ir čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1895-1899 metais gyveno Mosėdyje, čia leido ir redagavo „Tėvynės sargą”. Klebonas Venckavičius globojo Juozą Tumą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos” vertėją Ralį. 1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš vizitacijos akto matyti, kad parapijai tebevadovauja P. Venckavičius, prie bažnyčios veikia gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, Švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai suremontuoti.
1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. St. Mažeika. Tuo laiku čia veikė turtingas pavasarininkų knygynas. 1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946-tųjų metų. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. Novodzelskis), o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du. 1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas L. Šarkauskas, kurio parašytos Mosėdžio parapijos kronikos ištraukas šiame rašinyje nuolat ir cituojame. Kaip yra nurodęs L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.
Pastatas mūrinis, tinkuotas, bokštai viduje netinkuoti. Šoninės navos perdengtos cilindriniais, zakristijos – kryžminiais skliautais, kryžma padengta kupolu; transepto šonų ir centrinės navos lubos lygios, stogai gegninės konstrukcijos, dengti skarda. Grindys teraco plytelių, chore – lentų.
Planas stačiakampis, simetriškas, užbaigtas segmento formos apsida. Prieangio šonuose kyla bokštai, šalia presbiterijos yra nedidelės dviaukštės zakristijos. Bažnyčia trinavė, su plačiu transeptu. Šoninės navos labai siauros (daugiau kaip 3 kartus siauresnės už centrinę), atskirtos nuo centrinės masyviais pilioriais. Virš prieangio įrengtas vargonų choras tęsiasi iki pirmosios poros centrinėje navoje. Skersinė nava neišryškinta, jos kontūras sutampa su šoninių navų sienomis, todėl susidaro iliuzija kryžiaus plano.
Pagrindinis fasadas simetriškas, dvibokštis. Bokštų kampus žymi piliastrai, plokštumas tarp jų pagyvina labai siauros angos, išdėstytos dviem eilėmis. Viršutiniame tarpsnyje piliastrai siauresni, remia karnizą, puoštą smulkiais dantukais. Bokštų langai aukšti stačiakampiai, už jų – apskritos nišos (vienoje iš jų įmontuotas laikrodis). Bokštus dengia dviaukščiai lenktų formų stogeliai su kryžiais. Vidurinė fasado dalis įglinta, taip pat skaidoma piliastrų. Simetrijos ašyje yra plačios durys, užbaigtos segmento arka ir du langai – apskritas ir su segmentine sąrama. Tarp langų ikomponuota data – 1783. Vidurinę dalį vainikuoja stogą primenantis frontonas, kurio šonai užbaigti voliutomis, sujungtomis su bokštais. Frontoną skaido sudvejinti piliastrai ir stačiakampė anga tarp jų. Viršų puošia smulkiai suskaidytas frizas ir karnizas su dantukais. Frontoną vainikuoja segmento formos skydas su apskrita anga timpane, virš kurio iškyla saulutė. Šoniniuose fasaduose išryškėja bažnyčios tūris. Navų sienas skaido piliastrai, tarp kurių įkomponuoti langai ir nedideli rūsio langeliai, užbaigti segmentinėmis arkomis, su apvadais ir spynomis. Zakristijų langai stačiakampiai (viršutinis mažesnis), puošti apvadais ir spynomis. Transeptas išskirtas plačiais didžiojo orderio piliastrais ir užbaigtas trikampiu frontonu, kurio timpane yra langas. Apatiniai transepto langai įstatyti aukščiau nei šoninių navų; viršutinis puoštas gėlių reljefais, langas – vienoje linijoje su centrinės navos langais.
Apsidos fasadas simetriškas, su žemais zakristijų tūriais šonuose; jų langai nedideli, stačiakampiai, viršutinis – dvigubai žemesnis. Fasado simetrijos ašyje – dekoratyvus portalas, užbaigtas lenktų linijų karnizais ir netaisyklingo trikampio formos lengvai išlenktu viršumi. Virš portalo – didelė arkinė niša, kurioje patalpintas kryžius; šonuose – užbaigti segmentinėmis sąramomis langai.
Interjere dominuoja labai aukštos centrinės navos, presbiterijos ir transepto erdvės, kurias jungia transepto vidurinę dalį dengiantis kupolas. Piliorius ir sienas skaido piliastrai. Centrinę navą ties viršutinių langų apačia juosia klasicistinis dorėninis antablementas, kurio frizas suskaidytas triglifais, o viršuje užbaigia karnizas su dantukais.
Bažnyčia jauki. Ji, kaip pažymi M. Rupeikienė, „gausiai dekoruota – kolonos ir piliastrai dažyti imituojant marmurą, jų bazės ir kapiteliai padengti bronza. Lubų kampai dekoruoti augaliniais ornamentais, kupole tapytos scenos iš šventųjų gyvenimo. Bažnyčioje yra 7 altoriai. Didysis altorius klasicistinių formų, dviejų tarpsnių (tęsiasi iki lubų). Tokio pat aukščio, panašių formų ir priekiniai transepto altoriai. Šoniniai transepto altoriai kuklesni.
Bažnyčia pereinamų iš baroko į klasicizmą formų, kompaktiško plano, originaliai sukonstruotos erdvės.“. 1991 m. bažnyčios vidus naujai perdažytas.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. 29334) įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą nuo 2004-12-31 ir suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas.
Virtualų turą galite rasti čia
Atsiliepimai